Čia aš – Pagulbis. Tavo atvaizdas tyram vandeny. Tavo mintys ir žodžiai. Tavo slaptos svajonės ir nerimas. Pabūkim kartu liepoms šlamant tylią vasaros naktį, kai toli girdis Kalvių kaimo armonikieriaus Žigelio rauda. Žigelio, kurio paties jau nebėra… tik armonikos garsų aidas atsklinda iš tos pusės, kai gerai įsiklausai.

Pastovėkime po vidukiemio didžiąja apeigine liepa. Naktis tesugeria dienos žodžius, vėjas prakalbina skardinį stogą. Ir Tavo ranka, „netyčia“ pakliuvus į mano šiltą delną, tepabus dar… Ir tegul atrodys, kad nors akimirkai pavyko pasaulį paversti savo namais.

Kazimieras Jakutis